BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2009

Mano Meile

2009-07-29

Mano Meile,

Klausei, ką man atsiųsti, kol būsiu išvykusi; tai, ko norėčiau, bet negaliu gauti būdama laive tūkstančių mylių atstumu nuo tavęs. Sąrašą sudaryti buvo gana lengva. Numanau, kad mano prašymą išpildyti nebus taip paprasta.

Prašau, atsiųsk man rudenį. Pripildyk dėžutę tos ypatingos vėsos, kuri vakarais pranašauja šaltą žiemą. Ir rudens spalvas: geltonus, rudus ir raudonus lapus, kurie jau atsisveikina su gyvenimu. Atsiųsk man tą garsą, kai brendi per juos, šiugždendamas šią plačią lapų paklodę. Nepamiršk įvynioti ir šiek tiek dūmų kvapo nuo laužo, kuriame deginami lapai. Su juo taip pat atsiųsk geltoną mėnulio pjautuvą, įsipainiojusį į nuogas pradėjusio žiemoti medžio šakas.

Paskui gali atsiųsti man žiemą. Atsiųsk man pirmą gausų sniegą; tą bežadę magišką tylą, kuri nugula žemę vis storėjančia snaigių skara. Nepamiršk snaigių skonio ant mano liežuvio, arba sniego dulkelių, žėruojančių plaukuose lyg brangakmeniai. Atsiųsk man baltumo antklodę, švytinčią mėnulio pilnatyje. Atsiųsk man besmegenį, o dar geriau – visą sniego šeimyną: sniego tėtį, sniego mamą ir mažus sniego vaikučius su sagučių akytėmis, lazdelių rankomis ir morkų nosimis. Atsiųsk man vakarą prie laužo su visomis liepsnų viltimis ir svajonėmis. Atsiųsk man šiek tiek savo šilumos, kai susiglaudžiame po antkolde šaltą gruodžio naktį. Ir varveklių nepamiršk; tų ilgų, kietų, skanių varveklių.

Ir šventes man atsiųsk. Helovyną su raganėlėmis, vaiduokliais, piratais ir kaubojais. Atsargiai įvyniok tuos drovius balselius, kai mažosios fėjos pirmą kartą taria „pokštas arba saldainis“. Atsargiai juos suvyniok kartu su garsesniais, drąsesniais balsais trolių ir indenų, saugiai pasislėpusių po visomis kaukėmis taip, kad galėtų apmauti net savo tėvus. Atsiųsk man tik ką išpjaustinėtų linksmai arba kraupiai išsišiepusių moliūgų kvapą.

Atsiųsk man kūčiukų su aguonpieniu kvapą, naminės duonos ir pyragų. Atsiųsk man Kūčių kvapų, tų, kurie susikaupia per visą dieną ruošiant maistą. Atsiųsk man tą tylų pasididžiavimo ir darbų užbaigimo jausmą, kuris tyliai ilsisi akimirką tarp stalo dengimo ir šventės šurmulio pradžios.

Atsiųsk man Kalėdų eglutę. Ne šiaip sau eglutę; o tą, kurią tik ką nukirto mažos rankutės, padedamos mamos su tėčiu. Su ja man atsiųski jos kvapą ir nerūpestingai išmėtytų lempučių girliandų, kai dar žiūrima, kurias geriau užkabinti. Atsiųsk man stiklinę kogel mogel, suplakto minkštai minkštai. Pirmiau paragauk pats, palik savo lūpų antspaudus ant stiklinės, kad galėčiau pamatyti ir jas pajausti. Atsiųsk man nenuvargstantį laukimą naktį prieš Kalėdas, kai mažieji angelėliai taip stipriai stengiasi užmigti, žinodami, kad Senelis Šaltis neateis, kol jie neužmigs. Pasidalink su manimi stikline pieno ir pora šokoladinių saldainių, kai mėginame apsaugoti tas trapias vaikystės svajones. Atsiųsk man susijaudinimo šūksnius, kai mažieji išvysta dovanas po egle. Atsiųsk dovanų popieriaus traškėjimo ir plyšimo garsą. Atsiųsk man apsikabinimus, kai visi, išvynioję savo dovanas, sušunka:

- Kaip tik tai, ko norėjau!

Paskutinei metų dienai atsiųsk man ramų vakarą su tavimi, kai kartu laukiame ateinančių metų, ir tą džiugesį, kad taip puikiai praleidome šiuos metus.

Sudėliok visus siųstinus dalykus, ir atsiųsk man metų laikų kaitą, visus kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, visas šventes, kurių ilgiuosi būdama taip toli nuo tavęs. O labiausiai prašau – atsiųsk man savo mintis ir viltis, svajones ir norus, šypsenas ir ašaras.

Ir svarbiausia –

Atsiųsk man savo meilę.

Rodyk draugams